Būtent tada, kai manai, jog esi daug pasiekęs, metas žengti kitą žingsnį pirmyn.

Prieš šimtą metų ir daug seniau Betermanai šeima iš Mendeno buvo ūkininkai. Būtų neįprasta, jei 1911 metais būtų buvę kitaip. Išskyrus laisvuosius žemdirbius ir žemdirbių tarnus tuo laiku šiose vietose beveik nebuvo kitų profesijų. Beveik niekas nepasikeitė nuo 1659 metų, kai praėjus vienuolikai metų nuo Trisdešimtmečio karo pabaigos pirmą kartą dokumentuose paminėta Betermanų pavardė žemdirbių kaime Hiuingsene prie Mendeno Zauerlando krašte.

Turėjo praeiti du su puse šimto metų, kad apie Betermaną būtų pradėta kalbėti už Mendeno ribų. Francas Betermanas buvo vienas iš Mendeno laisvųjų žemdirbių. Paprastas ir kresnas, tikras vestfalietis, gimęs 1879 metais, toks jis išliko ir visą gyvenimą. Tačiau kažkuo jis išsiskyrė iš kitų. Tai ką jis atsargiai pradėjo 1911 metais buvo pirmas žingsnis pasitraukiant iš tėvų ir protėvių praminto tako.

1964 metais Francas Betermanas jau buvo atsisveikinęs su karvės uodega ir plūgo rankena. Tai jau buvo Betermanų giminės praeitis, „OBO Bettermann“ jau buvo tapusi svarbia elektros įrangos įmone.

Įmonės centrinė būstinė vis dar stovi ten, kur Francas Betermanas viską pradėjo prieš šimtą metų - Lendringseno / Hiuingseno vietovėje, prie pat sienos tarp šiaurinio Zauerlando ir rytinės Rūro srities, kurioje šiandien yra 56 000 gyventojų.

Francas Betermanas po mokyklos ėmėsi mokytis metalo liejiko amato greta esančiame Hemeryje. Nors jis vis dar buvo pusiau ūkininkas, tačiau šis užsiėmimas jį įtraukė ir daugiau nebepaleido. Jis labai greitai išsižadėjo savo protėvių darbo tvarte ir laukuose. 

Jis pasuko nauju keliu ir 1911 metais su keliais kolegomis iš įmonės, kurioje mokėsi amato, įkūrė nedidelę įmonę Hiuingsene. Ji gamino žalvario gaminius, pavyzdžiui, batų kabliukus ir kilpas, tačiau ir pirmąsias prekes, susijusias su elektros energija. Betermanas tapo vietos lempučių gamintojo tiekėju.

Tačiau verslas rimtai neįsibėgėjo. 1918 metais Francas Betermanas išėjo ir savo įkurtos firmos ir vienas įkūrė įmonę, kurioje pradėjo štampuoti elektros instaliacijos ir santechnikos tvirtinimo priemones. Gali būti, kad didelis gaisras, sunaikinęs Betermanų šeimos namus, paskatino pradėti gaminti apsaugos nuo žaibo komponentus.

„OBO Bettermann“ gaminių asortimentas buvo apibrėžtas nuo pat pradžių. Tie laikai gerokai skyrėsi nuo ekonominio bumo metų po Bismarko Vokietijos Reicho įkūrimo 1871 metais. Kai Francas Betermanas pradėjo savo veiklą, Vokietija buvo ką tik pralaimėjusį Pirmąjį pasaulinį karą, o Kaizeris pasprukęs į Olandiją. Žmonės badavo. Gatvėse beveik vyko pilietinis karas ir daugelis šeimų tiesiog skurdo. 1923 metais prasidėjo infliacija, iki šiol įsirėžusi į vokiečių istorinę atmintį.

Tik dvidešimtojo amžiaus trečiojoje dešimtmečio viduryje Veimaro Respublika išgyveno keletą „aukso metų“. Tačiau vėliau ėjęs Niujorko vertybinių popierių biržos krachas 1929 metais, pasaulinė ekonomikos krizė ir masinis nedarbas 1933 metais su Hitlerio nacionalsocialistų atėjimu į valdžią reiškė galutinį jos žlugimą. 1932 metais, Vokietijai kenčiant didžiausius politinius neramumus ir ekonominį sunkmetį, Francas Betermanas žengia ryžtingą žingsnį į priekį.

Iki šiol jis dirbo tik su metalu, o dabar pradeda naudoti naujas medžiagas – bakelitą ir duroplastą – medžiagas, kurias galima formuoti pakaitinus. Tai buvo proveržis į naują Bettermann metalo ir plastiko derinių, skirtų modernioms instaliacijoms ir tvirtinimo priemonėms, erą. Dirbtuvės gavo naujas injekcinio liejimo stakles.

Tuo metu Betermanas gamino tarpines apkabas, lietines vamzdžių apkabas ir lietinius vamzdžių kablius. Paskirstymo dėžutės ir ISO apkabos iki šiol naudojamos daugelyje pastatų.

Už į eilę jungiamų apkabų išradimą Francas Betermanas 1936 m. pradžioje gauna Vokietijos Reicho Patentų tarnybos patentą ir pažymėjimą. Inovacijos įmonėje remiamos ir skatinamos nuo pat jos įkūrimo.

Darbuotojų skaičius per šiuos metus išsaugo nuo 20 iki 250. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Francas Betermanas įsigyja savo pirmąją 1911 metais įkurtą įmonę ir integruoja ją į savo gamyklą. Jis yra griežtas ir teisingas vadovas, suprantantis asmeninius darbuotojų bei jų šeimų rūpesčius ir suteikiantis praktinę pagalbą.

Stipriai paplitęs skurdas Veimaro Respublikos gyvavimo gale nebeatspindi vaizdo, kurį šalis rodė pasauliui priimdama 1936 metų olimpines žaidynes. Nėra daug žmonių, nujaučiančių į kokią pražūtį ir katastrofą veda Hitleris ir nacionalsocialistai. Francas Betermanas nemėgsta nacių ir nenori turėti su jų partija nieko bendra.

1940 metais 61 metų sulaukęs Francas Betermanas reorganizuoja savo įmonę į viešąją ūkinę bendriją ir priima į ją savo sūnus Francą, Johaną, Ernstą ir Hubertą – keturis iš savo trylikos vaikų.

Antroji vadovų kartą ateina prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą 1945 metais. Tuo metu jau viešpatauja deficitas. Karo vadovybė paima iš įmonės vis daugiau darbuotojų, be to vis trūksta gamybai reikalingų medžiagų. Be to, karo pabaigoje subombarduota 75 procentai „Bettermann“ gamyklos.

Per karą išlieka gyvi trys įmonės įkūrėjo sūnūs. Su išgyvenusiais ir iš karo grįžusiais gamyklos darbuotojais jie nedelsdami imasi įmonės atkūrimo.

Laimei, didžiąją dalį įrangos pavyko laiku perkelti į saugias vietas, tad nereikia vėl pradėti nuo nulio. Visgi iš pradžių darbuotojų skaičius vėl sumažėja iki 20, tačiau sparčiai auga ir 1948 m. pasiekia 80, o 1952 m. jau ir 250.

Šie metai įmonei išskirtiniai. Tais metais įmonei suteiktas vardas. Ir jis išliko iki šiol: „OBO Bettermann“. OBO moto: „Nereikia gręžti, kalti, gipsuoti, cementuoti ir t. t. Tai reiškia: sutaupyti laiko bei pinigų ir neturėti rūpesčių“, kaip skelbė tuometinė įmonės reklama, „mūsų OBO mūrvinę galite tiesiog įkalti kaltu į betoną ar mūrą.“

Tada OBO pavyko tai, dėl ko įmonės elektrotechniniai produktai iki šiol laikomi lengvai montuojamais viso pasaulio statybų aikštelėse: su OBO produktais ir sprendimais greitai ir nebrangiai sukuriamas pagrindas elektros srovei tiekti bei kontroliuoti ir duomenims perduoti.

Šeštojo dešimtmečio viduryje „OBO Bettermann“ darosi ankšta Vokietijoje. Prasidedančio ekonomikos bumo metais įmonė plečiasi bei pradeda, nors ir nedideliais kiekiais, tiekti prekes į kaimynines užsienio šalis: Belgiją, Nyderlandus ir Liuksemburgą.

Kitą svarbų žingsnį „OBO Bettermann“ žengė 1957 metais perimdama 1827 metais įkurtą gamyklą „Neuwalzwerk“ Mendene-Biosperde. Tai buvo strateginis OBO sprendimas, sustiprinęs iki šiol svarbią kabelių laikiklių sistemų gamybos dalį.

Dinamiškai augančių pramonės įmonių, aukštųjų mokyklų, ligoninių, oro uostų ir kitų didelių objektų nuolat didėjančiam elektros energijos poreikiui patenkinti reikėjo iš anksto paruoštų kabelių trasų. Šio įsigijimo varomoji jėga buvo Ernstas Betermanas, kuris po savo tėvo, įmonės įkūrėjo Franco Betermano, vis labiau ėmėsi lyderio vaidmens kuriant bendrovės ateitį.

Jis tapo ilgalaikės perspektyvos OBO įmonėje pavyzdžiu. Jis įmonėje pasirodė 1959 metais ir šiuo metu turi sukaupęs didžiausią „stažą“.

Kalbame apie OBO talismaną, kurio „auksinis darbo jubiliejus“ 2009 metais iškilmingai pažymėtas su 300 klientų, draugų ir svečių iš politikos bei verslo pasaulio. Šis draugiškas ir padorus vaikinas viso pasaulio statybų aikštelėse skleidžia žinią: „Su OBO paprasčiau.“

Kai 1964 metais miršta įmonės įkūrėjas Francas Betermanas, jos padėtis yra nepalyginama su tuo, kas buvo pradžioje 1911 metais. „OBO Bettermann“ pergyveno du pasaulinius karus bei infliaciją ir sėkmingai atsikūrė po 1945-ųjų.

Septintojo dešimtmečio viduryje apie dar jauną Vokietijos Federacinę Respubliką galima pasakyti: „Mes (vėl) kažko verti!“ Tačiau ramybė – tik dievams. Klysta įmonė, užmigusi ant laurų.

Tokia reikalinga neramia siela įmonėje tampa Ulrichas Betermanas. Ernsto Betermano sūnus ateina į įmonę 1968 metais, sulaukęs 22-ejų ir baigęs gimnaziją bei bankininko studijas. Jis greitai suvokia, kad nepaisant visų pasiekimų įmonei reikia naujo postūmio. Praėjus ekonominio stebuklo metams, Vokietijoje pastebimas rinkos persisotinimas.

Neįmanoma išlaikyti dinamiško ekonomikos augimo, būdingo šalies atstatymo metams. Šioje situacijoje Ulrichas Betermanas nukreipia žvilgsnį už šalies ribų. Jis nori OBO proveržio – į Europą ir pasaulį.

Tačiau senieji įmonės dalininkai iš kitų šeimos atšakų nenori nieko girdėti apie įmonės internacionalizaciją. Susirgus tėvui Ernstui, aštuntojo dešimtmečio gale jis stoja į atvirą konfliktą. Jis už skolintas lėšas išperka įmonę iš senųjų įmonės dalininkų ir vienas prisiima visą atsakomybę. Už tuo metu didžiausios Vokietijoje viešosios ūkinės bendrijos vairo vienas atsidūręs 36-rių verslininkas atsako už jos sėkmę viskuo, ką turi.

Šiandien OBO daugiau nei pusę savo apyvartos uždirba užsienyje ir turi virš 40 dukterinių įmonių, įsikūrusių daugiau nei 60-tyje pasaulio valstybių.

Savininkų pasikeitimas šeimos įmonėse labai dažnai tampa krizių priežastimi. Šios pamokos Ulrichui Betermanui padėjo suprasti, kad turi būti atviras pokyčiams, kuo anksčiau suteikti atsakomybės jaunajai kartai ir be konfliktų integruoti ją į įmonės valdymą.

Jis pats buvo vos perkopęs 50-metį, kai 1999 metais perrašė 48 procentus įmonės kapitalo savo dar pilnametystės nesulaukusiam sūnui. Ulrichas Betermanas ir toliau yra įmonės vadovas, tačiau įmonės strategija rūpinasi kaip keturių asmenų konsultantų tarybos, kurią sudaro teisės ir verslo ekspertai, pirmininkas.